VYNO ISTORIJA

Vynas - alkoholinis gėrimas iš vynuogių, uogų ar vaisių sulčių, raugintų grynu kultūrinių mielių raugu. Vynas turi 9-17% etilo alkoholio. Vynas gaminamas ir vartojamas nuo seno. Archeologinių radinių, rodančių vyno gamybą, rasta Gruzijos ir Irano teritorijose, jie datuojami 6-5 tūkst. metų prieš Kristų. Maždaug 3 tūkst. metų prieš Kristų Artimųjų Rytų, Šumerų ir Egipto civilizacijose randama vynuogių auginimo ženklų. Vynas pirmą kartą minimas Egipto rašytinėje istorijoje, nes ten jis vaidino svarbų vaidmenį ceremonijose. 2-1 tūkst. metų prieš Kristų vyndarystės ženklų randama ir senovės Kinijoje. Graikijoje vyną paprastai gerdavo su vandeniu. Laikydavo statinėse, ožkų odose, moliniuose induose. Vyną oras veikdavo visą laiką, todėl vynas pilnai subręsti negalėdavo. Romėnai mediniuose induose vyną brandindavo apie 3 metus. Viduramžiais vyną paprastai darydavo tik vienuoliai. Vynas pradėtas pilstyti į butelius ir užkimšti kamščiais tik XVIIa.

Dauguma šiuolaikinių Vakarų Europos vyndarystės regionų išlikę nuo Romos imperijos laikų, kai buvo išplėtotos vyndarystės technologijos, sukurtos statinės, skirtos vyno laikymui ir pervežimui, žinoma daug vynuogių veislių, jų auginimo būdų. Viduramžių Europoje vyndarystę rėmė bažnyčia, kuri pati vyną naudojo mišių metu ir laikė jį civilizuotu bei krikščionišku, o alų - barbarišku ir pagonišku gėrimu, kai kuriose vietovėse netgi draudžiamu.

Pirmosios istorinių šaltinių žinios apie vyną Lietuvoje mus pasiekia iš Vytauto laikų. Neabejotina, kad ant Lietuvos didžiojo kunigaikščio stalo buvo tiekiamas graikiškas (malvazijos), vokiškas (Reino) ir itališkas vynas. Tuomet vyno didžiajam kunigaikščiui tikrai dovanodavo kaimyninių valstybių valdovai, nors nedideliais kiekiais galėjo būti ir perkamas. Brangaus vyno dovanojimo tradicija tęsėsi bent jau iki XVI a. Dar 1554 m. Prūsijos kunigaikštis Albrechtas Hohencolernas Žygimanto Augusto trečiajai žmonai Kotrynai Habsburgaitei į Vilnių dovanų siuntė Reino vyno. Taip Lietuvoje prasidėjo prekyba užsienio kraštų vynu.

Rašytinių šaltinių nuo kada buvo pradėta Lietuvoje gaminti vaisių – uogų vyną nėra išlikę. Žinoma tik, kad po 1918 m. Lietuvoje savu, specifiškai lietuvišku gėrimu tapo vaisių ir uogų vynai. Būtent šiuo laikotarpiu jų gamyba Lietuvoje tapo pramoninė. Vienu žymiausių Lietuvos vyndarių buvo ir Balys Karazija. Jis su šeima įveisė sodą, iš kurio derliaus tėvas pradėjo gaminti naminį vaisių vyną. B. Karazija su tėvu 1926 m. vasarą Anykščiuose išsinuomotuose mūriniuose rūsiuose (dab. Vilniaus g. 5) įrengė vaisvynių gamybos dirbtuvę ir užraugė pirmuosius 8000 litrų obuolių vyno. Karazijos vyninėje buvo gaminami ir vynuogių vynas. Vėliau prisidėjo serbentų, barškių, mėlynių, šermukšnių bei kupažuoti (maišyti), skirtingo išlaikymo vynai. Netrukus Karazijos vyno kokybę įvertino ir jo ragavusieji Lietuvoje ir Europoje. Iš paskos keliavo ir apdovanojimai – Karazijos vynai metai po metų buvo apdovanojami Lietuvos žemės ūkio pramonės parodos medaliais, o 1937 m. Paryžiuje, vynas „Birutė“ pelnė pagrindinį prizą, o dvi vyno rūšys „Banga“ ir „Senasis vynas“ gavo aukso medalius. 1930 m. apžvelgdamas Lietuvos pramonę Domas Gruodis rašė: „Lietuvoje, vaisių sodų krašte, savosios vyno gamybos klausimas sudaro rimtą dalyką“. Toks teiginys turėjo pagrindo – jei 1921 m. Lietuvoje pagaminta 20,6 tūkst. litrų vyno, tai per kitus 8 metus gamybos apimtys išaugo net 13 kartų – iki 264,6. tūkst. litrų. Vaisių vynas tapo įprastu gėrimu lietuvių namuose. 1930 m. vaisių vyną Lietuvoje gamino jau 6 įmonės.